Straipsnis iš žurnalo Elektros Erdvės Nr.38
Pastaraisiais metais pasaulyje vyksta esminės permainos energijos gamybos, transportavimo ir vartojimo technologijų srityse. Daug metų trukusią labai stabilią, nusistovėjusiomis technologijomis ir daugiausia iškastinio organinio kuro ištekliais pagrįstą energetikos raidą ištiko didelė krizė. Pagrindinės šios krizės priežastis – vis didėjanti nepageidautina tradicinės energetikos įtaka klimato kaitai. Visuotinai pripažinta, kad būtina kuo sparčiau mažinti iškastinio organinio kuro panaudojimą ir pereiti prie atsinaujinančiais ištekliais pagrįstos energetikos. Vis dar tikimasi, kad branduolinė energija taip pat įneš ženklų indėlį sprendžiant šią milžinišką ir nebeatidėliotiną problemą. Tačiau šiuo klausimu vieningos nuomonės nėra, ir dėl įvairių priežasčių nemažai šalių apskritai atsisako branduolinės energetikos.
Vokietija yra aiškus lyderis tarp šalių, kurios savo energetikos ateitį numato susieti tik su atsinaujinančiais energijos ištekliais (AEI). Tai šalis, kurios ekonomika yra ketvirtoji pasaulyje, o energijos suvartojimas – didžiausias Europos Sąjungoje. Be abejo, Vokietijoje vykstantys procesai turi ir ateityje turės dar didesnę įtaką kitų šalių, ypač artimųjų kaimynų, energetikai. Todėl tikslinga išsamiau susipažinti su kai kuriomis pagrindinėmis Vokietijos energetikos politikos nuostatomis.
Vokietijos vyriausybės ir visuomenės kelių dešimtmečių pastangas pereiti prie mažai anglies dvideginio generuojančios, atsinaujinančiais ištekliais paremtos energetikos apvainikavo keli svarbūs politiniai sprendimai, priimti nuo 2010 metų rugsėjo iki 2011 metų birželio, kurie dabar vadinami vienu visuotinai naudojamu terminu „Energiewende“ (energetikos posūkis).
Pagrindiniai „Energiewende“ tikslai
Iki 2050 metų Vokietijoje turi būti pasiekta:
- AEI dalis elektros gamyboje sudarytų 80%, o bendrosiose energijos sąnaudose – ne mažiau kaip 60%;
- šiltnamio dujų emisija sumažinta 80–95%;
- iš esmės padidintas energijos vartojimo efektyvumas;
- iki 2022 metų visiškai atsisakyti branduolinės energijos.
„Energiewende“ – tai kompleksinis politinis, ekonominis ir technologinis projektas, turintis visuotiną politikų ir visuomenės palaikymą. „Energiewende“ taip pat numato, kad ateities energetikos ūkį plėtotų ne tik didžiosios energetikos bendrovės, bet ženklią jo dalį sudarytų decentralizuota generacija, priklausanti privatiems asmenims ir kooperatyvams.
Vokietijos energetikos politikos pokyčiai prasidėjo dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, o dabartinę koncepciją įgavo 2010–2011 metais kilus visuotinei diskusijai energetikos politikos klausimais, kai buvo galutinai nuspręsta atsisakyti branduolinės energetikos ir nustatyti kitas tarpines gaires siekiant galutinių 2050 metų tikslų. Apsisprendimui sparčiau, nei anksčiau buvo planuojama, atsisakyti branduolinės energijos, be abejo, įtakos turėjo Fukušimos katastrofa Japonijoje 2011 m. kovo 11 d. Jau po trijų dienų kanclerė Angela Merkel paskelbė vyriausybės sprendimą nedelsiant nutraukti septynių seniausių branduolinių reaktorių eksploataciją, o kitus devynis palaipsniui 2015–2022 metai sustabdyti. Tuo pačiu metu nustatomos konkrečios tarpinės gairės, siekiant 2050 metų tikslų: ne mažiau kaip 38% elektros gaminti iš AEI 2020 metais, 50% – 2030, 67% – 2040 ir 80% – 2050 m. AEI dalis galutiniame bendrame energijos suvartojime 2030 m. turi būti ne mažesnė kaip 30% ir 60% – 2050 m. Taip pat nustatomos ir šiltnamio dujų emisijų mažinimo apimtys, palyginti su 1990 metų emisijų kiekiu: 40% iki 2020 m., 55% iki 2030 m., 70% iki 2040 m. ir 80–95% iki 2050 m. Energijos vartojimo efektyvumas yra viena pagrindinių priemonių mažinant šiltnamio dujų emisiją, numatomi konkretūs tikslai įvairioms ūkio šakoms.
Įvertinus Vokietijos energijos suvartojimo apimtis (320 mln. tne 2012 m., įskaitant 607 TWh elektros energijos), ten vis dar dominuojančią naftos ir anglies dalį bendrame energijos balanse, ir palyginus su atitinkamais Lietuvos skaičiais (7,1 mln. tne ir 11,6 TWh), pajusime visą „Energiewende“ projekto didybę. Be abejonės, šio projekto sėkmė ar nesėkmė turės didžiulės įtakos procesams ne tik Europoje , bet ir visame pasaulyje.
Kaip sekasi
Jau praėjo keturi metai, kai 2011 metais buvo priimti pagrindiniai politiniai sprendimai, ir matyti, kad programa pagal daugelį rodiklių sėkmingai įgyvendinama. Kaip jau minėta, 7 reaktoriai sustabdyti; 2014 metais 27,3 % elektros pagaminta iš AEI ir jų dalies augimo tempas gerai atitinka planą (1 pav.),
1 pav. Atsinaujinančios energijos dalis bendrame elektros suvartojime
o pagrindiniais atsinaujinančiais šaltiniais tampa vėjas, biomasė ir saulės energija (2 pav.).
2 pav. Elektros energijos gamyba iš AEI, TWh
CO2 emisijos mažėja nedaug atsiliekant nuo grafiko (3 pav.).
3 pav. Šiltnamio dujų emisija Vokietijoje: istorija ir ateities trajektorija
Kad tą atsilikimą panaikintų ir pasiektų 2020 m. numatytą tikslą, 2014 m. vyriausybė patvirtino naują „Klimato veiksmų planą“. Jis numato, kaip per artimiausius penkerius metus CO2 emisiją sumažinti 22 milijonais tonų, daugiausia mažinant akmens anglies naudojimą elektrai gaminti. Todėl nuo 2017 metų įvedamas papildomas 20 €/t mokestis senesnėms nei 20 metų anglį deginančioms elektrinėms, o tai reiškia, kad teks uždaryti didžiąją dalį rudąsias anglis deginančių elektrinių ir šį kurą tiekiančias kasyklas.
Energijos vartojimo efektyvumas taip pat ženkliai gerėja. Nuo 1990 metų iki 2014 metų Vokietijos BVP išaugo virš 40%, tuo tarpu bendras energijos suvartojimas sumažėjo beveik 10%, o elektros suvartojimas per tą patį laiką padidėjo tik 7 % ir nuo 2010 m. palaipsniui mažėja.
Nors nuo 2011 m. uždaryta didelė dalis atominių elektrinių, Vokietija nepajuto jokio elektros energijos trūkumo ir pastaraisiais metais tapo didžiausia elektros energijos eksportuotoja Europoje. 2014 m. eksportuota 34,1 TWh (4 pav.).
4 pav. Elektros gamyba ir suvartojimas, TWh
Tuo tarpu bendras akmens anglies panaudojimas elektros gamyboje pastaruosius du dešimtmečius turėjo tendenciją lėtai mažėti (5 pav.).
5 pav. Pirminiai energijos šaltiniai elektros gamyboje, TWh
Tiesa, nuo 2010 metų iki 2015 m. tas mažėjimas sustojo, kadangi labai nukrito CO2 emisijų leidimų kaina, o anglies kaina rinkoje taip pat mažėjo. Tačiau po 2017 metų anglies panaudojimas elektros gamyboje vėl sparčiai mažės.
Naujausia analizė, kurią atliko kelios nepriklausomos Vokietijos ekspertų grupės, parodė, kad įvertinant socialinius kaštus visoms energijos rūšims 2010–2040 metų laikotarpiu, „Energiewende“ yra socialiai ir ekonomiškai efektyvus projektas (6 pav.).
6 pav. Bendrosios išlaidos „Energiewende“ įgyvendinimui palyginti su tradiciniu keliu
Pirmąjį dešimtmetį, t. y. iki 2020 metų, bendrosios išlaidos yra didesnės, palyginti su tuo, jei energetika būtų plėtojama tradiciniu keliu, tačiau vėliau, maždaug po 2025, bendrosios energetinės sistemos išlaidos yra ženkliai mažesnės, ir tas skirtumas ilgainiui didėja.
Elektros energijos kaina Vokietijos buitiniams vartotojams pradėjo augti dar prieš uždarant branduolines elektrines, daugiausia todėl, kad tarptautinėse rinkose augo naftos ir dujų kaina, o po 2011 m. tas augimas paspartėjo, tačiau 2014–2015 metais sustojo. Nuo 2006 metų iki 2014 metų elektros energijos kaina buitiniams vartotojams išaugo nuo 19,1 iki 29,6 ct/kWh, t. y., 10,5 ct/kWh, tačiau šiame padidėjime subsidija atsinaujinantiems šaltiniams sudaro tik dalį – 6,2 ct/kWh. Nors tai yra nemaža našta vartotojams, tačiau didžioji dalis Vokietijos visuomenės pritaria valstybės energetikos politikai ir remia „Energiewende“ programą.
Sparčiai augant atsinaujinančiai energetikai, didmeninė elektros kaina biržoje po 2009 metų nuolat mažėjo, ir 2014 metais ateities sandorių kaina buvo mažesnė nei 40 €/MWh (7 pav.).
7 pav. Vidutinių metinių ateities sandorių elektros kainos raida, €/MWh
Svarbu ir tai, kad per tą laikotarpį taip pat mažėjo bazinės ir piko elektros kainų skirtumas. Didmeninių kainų mažėjimas yra naudingas dideliems pramoniniams vartotojams, kuriems atsinaujinančių šaltinių subsidijavimo našta yra ženkliai mažesnė, taip pat kaimyninių šalių importuotojams.
Apibendrinkime – per palyginti trumpą laiką padidi nus atsinaujinančios elektros dalį bendrame suvartojime nuo 7% 2001 m. iki 27,3% 2014 m. ir uždarius dalį branduolinių elektrinių, Vokietija nesusidūrė su energijos trūkumu, o finansinė našta vartotojams bus laikina ir atsipirks tolimesnėje perspektyvoje.
Vokietija taip pat nesusidūrė su neįveikiamomis problemomis užtikrinant perdavimo tinklo ir visos energetinės sistemos stabilų darbą, nors tam turėjo pasinaudoti kaimyninių valstybių energetinių sistemų paslaugomis.
Toliau didinat AEI dalį, būtinas esminis perdavimo tinklo stiprinimas ir atnaujinimas. Jau projektuojamos ir statomos keturios labai galingos nuolatinės srovės linijos tarp Šiaurės ir Pietų, taip pat nauja 1400 MW jungtis su Norvegija; visa tai užtikrins papildomą energetinės sistemos patikimumą ir galimybes toliau didinti AEI dalį. Šiandien Vokietijoje politinių diskusijų dienotvarkėje nekyla klausimų, reikalinga ar nereikalinga branduolinė energetika, plėtoti ar neplėtoti atsinaujinančią energetiką. Vyraujančios visuomenės diskusijų temos – didelio AEI kiekio integracija į energetinę sistemą, jos stabilumas, generavimo galių rinka ir bendradarbiavimas su kaimyninėmis valstybėmis.
Procesai Vokietijoje skatina Energetikos Sąjungos sukūrimą
Jau dabar, kai per 27% elektros energijos Vokietijoje gaunama iš AEI, šalis susiduria su nemažais iššūkiais balansuojant visą energetinę sistemą. Į tą procesą įtrauktos beveik visos kaimyninės valstybės. Panaši padėtis yra Danijoje, Ispanijoje, Italijoje. Natūralu, kad augant nereguliariai generacijai, bendradarbiavimas su kaimyninėmis valstybėmis tampa būtinybe, todėl energetinių jungčių tarp Europos valstybių stiprinimas yra vienas pagrindinių ES energetikos politikos prioritetų.
Sparti atsinaujinančios energetikos plėtra yra viena pagrindinių paskatų kurti Energetikos Sąjungą. Tokios sąjungos sukūrimo planą Europos Komisija paskelbė šių metų vasario 25 d. komunikate „Rėminė strategija lanksčiai Energetikos Sąjungai sukurti kartu su į ateitį žvelgiančia klimato kaitos politika“.
Keletas ištraukų iš šio ypač svarbaus strateginio dokumento: „Mes turime atsisakyti fragmentuotų sistemų, susidarančių dėl nekoordinuotų nacionalinių politikų, rinkos barjerų ir energetiškai izoliuotų regionų (…)“, „Integruota energijos rinka reikalinga tam, kad būtų sukurta daugiau konkurencijos, pasiektas didesnis rinkos efektyvumas, geriau panaudoti generavimo pajėgumai ir būtų priimtina vartotojams kaina (…)“, „Energetikos Sąjungoje šalys-narės, formuodamos savo energetikos politiką, privalės koordinuotis ir kooperuotis su savo kaimynais“.
Lietuvai tai yra labai naudingas sprendimas. Svarbu ateityje efektyviai pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis. O jos atsiveria dėl to, kad dėl ypač sparčios atsinaujinančios energetikos plėtros Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse ir dėl dviejų galingų branduolinių jėgainių statybos Suomijoje, apie Baltijos jūrą gan ilgam laikotarpiui atsiranda didelis generavimo galių perteklius. Įvertinant tai, kad bendra Baltijos jūra supančių valstybių ES narių elektros generacija 2014 metais sudarė apie 1000 TWh, o Lietuvos visas suvartojimas – 12 TWh, taip pat kad elektros kaina didmeninėje rinkoje mažesnė nei 4 ct/kWh – Lietuvai atsiveriančios galimybės tikrai unikalios.
Todėl Lietuvai nevertėtų skubėti statyti didelės galios naujų elektrinių, naudojančių importuotą kurą, o reikėtų plėtoti atsinaujinančią energetiką ir laukti, kol pradės funkcionuoti Energetikos Sąjunga su bendra elektros rinka ir kol bus sutvarkyta anglies dvideginio emisijos apmokesdinimo politika.
Lietuva turi protingai naudotis atsiveriančiomis galimybėmis, kurios mus apsaugotų nuo rizikingų didelių investicijų.
